Štai iškrito jau ir pirmasis sniegas. Visada, kai žemė, ruošdamasi žiemos miegui, užsikloja balta skraiste, aš pradedu nerimauti, kad neišvengiamai artėja šventės, o su jomis ir dovanų pirkimo metas. O, kad būtų tai paprasta užduotis – nueiti į vieną parduotuvę ir kiekvienam iš suglamžyto popieriaus sąrašiuko, kurį pasirašei namuose, nupirkti dovanas…
Viena išeitis – prekybos centras, kur atrodo gali rasti visko ko širdis geidžia, tačiau kai pagalvoji apie žmonių spūstis ir eiles, stengiesi vis atidėlioti tą didžiają pirkinių dieną. Ir taip iki 23 gruodžio dienos, kai visi subėga greitai į vieną vietą ir šluoja likusius pirkinius. Betgi taip neįdomu! Kaip gali tikėtis, jog žmogus apsidžiaugs tavo dovana, jei pats pirkdamas nesidžiaugi?!
Pamenu, kai buvau vaikas – dovanomis manęs labai nelepino. Pirma – nelabai buvo didelio pasirinkimo, antra – ir tų pinigėlių tėvai neuždirbdavo labai daug. Todėl kiekviena dovana man keldavo nepaprastą džiugesį. Saldainiai aišku budavo labiausiai “užskaitomi”, tačiau visa kita – ar tai koks naujas rūbas, žaislas, o geriausia ir viena, ir kita, buvo labai laukiami. Netgi per dideliais bateliais, kuriuos “per blatą” tėvas gaudavo, ir tais džiaugdavausi. Matyt dėl to, kad šeimojo buvau antras vaikas, kuriam tekdavo sesės rūbus dėvėti, taigi kiekvienas naujas daiktas, koks jis bebūtų – man keldavo nepaprastą džiugesį.
Šiandien – nori nenori, viskas kitaip. Tiek suaugusieji, tiek vaikai tapo išrankesni ir jų nebedžiugina bet kas. Kai daug pasirinkimo, tai akis “pripranta” prie vitrinose gausybės išrikiuotų prekių, o jei dar galimybės leidžia šiek tiek “paišlaidauti”, tuomet vis sunkiau ir sunkiau ir save nustebinti, ar tai būti nustebintam.
Praeitą žiemą važiavau į gimtajį miestą aplankyti savo krikšto sūnaus. Sedėjau mašinoje ir fantazavau, kaip iš pilnos dovanų bagažinės ištrauksiu daug maišų – maišelių, o ten tiek visokių gražių ir stilingų rūbelių, kuriais vaikas apsidžiaugs. Pamenu vaiko prisiplojusį prie stiklinių namo durų veidą ir tas dideles akis, kai mūsų mašina įvažiavo į kiemą. Žinojo, kad šventinė diena. O Krikšto mama per šventes visada ką nors atveža. Išpakavusi dovanas supratau, kad smagiau buvo man gražius rūbelius perkant, nei 5 metų vaikui, kai šis pamatė kokias dovanas jam atvežiau. Pasimatavo, padėkojo kaip reikia ir toliau nubėgo žaisti su broliais. Likau it musę kandus. Suniurnėjau juokais draugei, jog ši vaiką išlepino, nes šiam tokios fainos dovanos įspūdžio nepaliko, o ši ištraukė paslėptą saldumynų maišą ir liepė eit dar saldainių padovanot. Nors nesupratau, kaip saldainiai gali laimėti prieš mano puikiąsias dovanas, nuėjau. Ir išties – suveikė labiau!
Šiais metais, sugalvojau būti gudresnė ir pasidomėti iš anksto kur ir kokių dovanų vaikams galima įsigyti. Pasiūlos pasirodo tikrai labai daug. Dovanų galima įsigyti tiek interneto, tiek specializuotose parduotuvėse. Ir ne tik vaikams. Sunkus ir atsakingas tas darbas – išrinkti visiems mielas ir smagias dovanas.
Dovanų karštligėje manau nereikėtų pamiršti bene svarbiausio dalyko. Santykių su žmonėmis, kuriems tos dovanos bus įteiktos. Dovanos tik dalis išraiškos kaip mes vertiname ir mylime vienas kitą. Tėvai vaikus, vaikai tėvus. Mylymieji vienas kitą. Draugai draugus. Tai svarbiausia. Viskas kas daroma su meile yra gražu ir tikra.
Gražių, smagių ir tikrų Jums švenčių!
Stephen Joseph Vaikams 