Susidūrėme su visokiomis nuomonėmis apie tai. Štai, pavyzdžiui mano vyras mano, kad blogai mergaitėms skleisti erezijas apie karalaites, nes paskui ne duok Dieve ims ir užaugs tokios nesavarankiškos, ieškos nuolatos globos ir nieko kito neveiks, kaip žiūrės į langą, laukdamos savo išrinktojo princo, pageidautina, atjojančio baltu žirgu.
Pamenu, visai neseniai vaikščiojome po baldų parduotuves ir ieškojome vaikams baldų – čia mano vyras irgi baisiai pasišiaušė kai aš pradėjau čiupinėti rožines pagalvėles bei dairytis į pastelinių spalvų fotelius bei lovas. Suprantu, kad jis nori užauginti normalią, savimi pasitikinčią, protingą dukterį, tačiau ji juk mergaitė. Tai gal jai ir reikia leisti augti mergaitei, o ne kaip belyčiui žmogui?
Taip pat ir su pasakomis ir apie princeses. Juk dauguma jų yra pamokančių, jei princesė būna išlepusi, tuomet jai tenka daug išbandymų, kol galų gale ji tampa jautri, normali ir nuosaiki. Nežinau nei vienos pasakos apie blogas princeses, ir kurios pabaiga būtų kokia nors dramatiškai tragiška. Visuomet kuri nors virsta teigiamu personažu 🙂
Kaip formuosis vaiko charakteris – priklauso nuo tėvų. Pasakos tik lavina vaikų vaizduotę ir yra neatskiriama vaikystės grožio dalis. Ir dar manau, negimė tokia mergaitė, kuri nebūtų “praėjusi“ princesės laikotarpio. Maždaug nuo 2 metų daugumai užsireikia pūsto sijonuko bei spalvotų rūbelių ar daiktelių. Kaip jau ir rašėme savo bloge apie spalvas, tai nežaloja, o lavina mažųjų pasaulėžiūrą.
Stephen Joseph Vaikams 