Vis bėgam, skubam, lekiam, dirbam ir niekur nespėjam. Vakare vaikai prašo paskaityti pasaką, o aš atsakau, gerai, tuoj tuoj.. paskui susirangom ant lovos ir neriam kokiai valandai į pasakų pasaulį 🙂 Jei turėtume didelius namus, neabejotinai įrengčiau skaitymo kambarį. Kur ramiai, kai už lango lietus lyja ar žemė su dangumi maišosi, galėtume vartyti knygeles ir sekti vieni kitiems pasakas.
Vat toks būtų – labai gražus, tik sunkiai čia visi sutilptume.
Tokio norėčiau labiau 🙂 Jame net pižamų vakarėlius galima būtų rengti. Arba dideles dideles puzles dėlioti 🙂 Į svečius draugus ir jų vaikus pasikviesti. Kažkada su drauge kalbėjome, jog reiktų kokį pasakojimo būrelį įkurti. Tik pasvarstėm, kad neturim kol kas vietos – taigi toks pasakiškas kambarys labai tiktų mūsų sumanymui 😉
Ši nuotrauka tiesiog labai patiko. Puiki vieta paaugusiam knygų skaitytojui, kuris galvoja, kad tėvai jo nesupranta 🙂 Ir apskritai, niekas nesupranta 🙂 Arba šiaip, puiki vietelė, kai norisi pabūti vienam.
Ilgai žiūrėjau į šią nuotrauką. Kompoziciškai graži, primena princesę bokšte 🙂 Tik tos grotos, labai jau bauginančiai atrodo. Idėja smagi, tik grotas nuimti reikėtų, a? 🙂
Šis, toks šiek tiek varliukiškas kambarys 🙂 Pufai smagūs, tik gal nedažyčiau kambario žaliai. Nors, ką aš čia kalbu, kambarys tai juk vaikams, o vaikams spalvos patinka 🙂 Kuo daugiau spalvų, tuo geriau!
Bet kokiu atveju – pastebėjau, kad ir kokia pavargusi bebūčiau vakare po sunkios darbo dienos, kai pradedu vaikams skaityti pasakas įgaunu jėgų iš naujo. Pati nukeliauju į fantazijų pasaulį, ir tie rūpesčiai kažkur pasieka užmaršty…. 🙂
Stephen Joseph Vaikams 