Šiuolaikinis mokslas dar tik pradėjo analizuoti didžiulę (sąmoningą ir nesąmoningą), spalvų įtaką mūsų nuotaikoms ir emocijoms. Suprantama, kad spalvos veikia jausmus. Paklauskite draugų kaip jie jaučiasi žiūrėdami saulėlydį, saulėtekį ar žiemą siaučiančią pūgą? Ar žinojote, jog spalvų terapija išties jau seniai buvo naudojama ir egiptiečių bei kinų medicinoje?
Kaip vaikai mokosi reikšti jausmus per spalvas?
Spalvos ir jų pažinimas yra šviesiausia vaikystės dalis. Vaikai dievina spalvas ir į kiekvieną reaguoja kitaip, tačiau supranta jas skirtingai nei suaugusieji. Bendraujant su vaikais, spalvos gali tapti geru jūsų sąjungininku tarpusavio bendravimo procese. Spalvos – bene svarbiausia priemonė išreikšti emocijoms, ypatingai toms, kurias labai sunku apsakyti. Tačiau reikėtų nepamiršti, kad su spalvomis mažuosius reiktų pažindinti pamažu ir teisingai. Maži vaikai pradžioje įsisavina grynas spalvas ir tik palaipsniui pradeda suvokti jų išvestines bei jų atspalvius.
Kalifornijos universiteto mokslininkai atliko tyrimą ir nustatė, jog mažiems vaikams ryškios spalvos kelia pozityvius jausmus labiau nei tamsios ir pastelinės. Žinomi spalvų įtakos vaikų emocijoms tyrėjai Chris J. Boyatzis ir Rennu Varghese patvirtino, kad berniukai labiau teigiamai vertina tamsesnes spalvas. Tokios studijos sudaro pagrindą suprasti, kad vaikai sieja savo jausmus su spalvomis.
Ypatingai ikimokyklinio amžiaus vaikams spalva yra labai svarbi reiškiant jausmus. Raudona – pikta; mėlyna – liūdna; geltona reiškia laimę, o žalia malonumą. Šis pagrindinių jausmų susiejimas su spalvomis yra labai veiksmingas mažiems vaikams. Jis intensyviai vartojamas ikimokyklinio ugdymo įstaigose ir padeda greitai augantiems vaikams pažinti savo jausmus, reikšti emocijas – sako Maureen Healy (http://www.psychologytoday.com).
Straipsnio autorė taip pat įsitikinusi, kad vaiko emocinį pasaulį galima suprasti naudojant spalvinę metodiką – naudojant brėžinius, piešinius, žaidimus, žaislus ar aksesuarus, kurie yra skirtingų spalvų, nuotaikoms perteikti.
Daugelis tyrimų atskleidžia, jog ryšys tarp spalvos ir nuotaikos labai stiprus. Pastebėta, kad vaikai, kurie klausėsi pasaką su laiminga pabaiga, paskui piešė geltonos spalvos pieštuku. Jei pasakos istorija baigėsi ne taip linksmai, vaikai buvo linkę piešti tamsiai ruda spalva. Galbūt todėl daugelis psichologų rekomenduoja ypatingai iki 6 -erių metų vaikams lankyti piešimo būrelius ar piešti namuose bei išmokti spalvinti savo emocijas.
Spalvos skirtinguose amžiaus tarpsniuose
Spalva yra pirmasis bruožas, kurį vaikas gali atskirti. Nustatyta, jog naujagimiai pirmiausia suvokia tik baltą ir juodą spalvas. Tačiau laikotarpyje nuo šešių savaičių iki dviejų mėnesių mažylio emociniame pasaulyje vyksta radikalūs pokyčiai. Pirmiausia vaikai pradeda atskirti raudoną spalvą, vėliau kitas ryškias spalvas – geltoną, žalią, mėlyną.
Dauguma akademinių tyrimų rodo, kad mažus vaikus traukia ryškios spalvos. Daugelis vaikų, iki 10 metų apibūdina raudoną arba rožinę, geltoną spalvas kaip mylimiausias. Peržengus 10 metų slenkstį „valdyti“ pradeda mėlyna spalva. Mokslininkai taip pat mano, kad augant vaikai pradeda suvokti kitokias spalvas kaip ir savo nuotaikas.
Be abejo, berniukai ir mergaitės nevienodai suvokia spalvas. Tyrimai atskleidžia, kad dauguma mergaičių renkasi rausvas, levandų ar violetinės spalvas. Juodą ir kitas tamsias spalvas berniukai mėgsta labiau nei mergaitės. Iškilo klausimas, ar šie spalvų pasirinkimai yra įgimti ar įgyti. Ar tėvai pirkdami rūbelius ir žaislus supažindina vaiką su spalva ir taip formuoja estetinį skonį ar visgi kūdikis jau gimsta, priklausomai nuo lyties su asmeniniu, tik dar nesąmoningu „skoniu“? Tikslaus atsakymo mokslininkai nesuranda, tačiau linkę manyti labiau, kad spalvų parinktys yra prigimtinės.
Žvilgterėkime, kaip vaikai susipažįsta su spalvomis. Mažieji išmoksta spalvų pavadinimus maždaug 2-5 metų amžiaus. Mergaitės paprastai įsimena spalvų pavadinimus anksčiau nei berniukai. Tačiau kiekvienas vaikas vystosi individualiai, nepriklausomai nuo lyties, todėl vienos formulės kiekvienam mažyliui taikyti negalima.
Jei norite padėti vaikams išmokti atskirti spalvas, pabandykite padaryti taip, kad mokydamiesi jų, įtrauktų atitinkamų spalvos subjektų. Pavyzdžiui, daiktus, kuriuos naudojate namie – žaislus, rūbelius, gertuves, kuprines, daržoves, vaisius – bet ką. Žaiskite rodydami po vieną ar du objektus ir klauskite kokia tai spalva. Geltona – bananai, citrina, saulė; Raudona – obuolys, pomidoras; Mėlyna – džinsai, dangus; Žalia – žirniai, žolė, lapai, obuolys; Pilka – dramblys, lietus; Ruda – lokys ir t.t.
Labai svarbu, kad daiktai būtų tikrų spalvų, kaip antai saulė – geltona. Jei rodysite vaikui saulę mėlyną, jam bus neaišku kodėl mėlyna. Visai kas kita, jei vaikas piešia daiktus ne visai tikromis spalvomis nei jie yra. Lai piešia – gal jam tą dieną nėra nuotaikos saulutei būti geltonai? 🙂
Spalvos ugdo savarankiškumą ir nepriklausomybę
Vaikams augant spalvos tampa vis svarbesnės. Rinkdamiesi jiems patinkančių spalvų drabužius jie bando išvengti suaugusiųjų pasaulio slėgio, išorinio poveikio, ir saugoti savo nepriklausomybę. Nuo 5 iki 10 metų laikotarpyje, kai mokyklos bičiulių ir draugų įtaka vaikų gyvenime darosi vis svarbesnė, jie pradeda plėsti spalvų horizontą. Kai kurie jų, ypač mergaitės, labai didžiuojasi savo įvairių spalvų drabužiais ar rankinukais. Berniukų spalviniai pageidavimai irgi auga, tačiau jie labiau linkę įtraukti ir tam tikrus objektus, kaip „kamuolys“ ar kokį kitą mėgstamą personažą. Net maisto produktai, kuo jie labiau spalvingesni, tuo labiau patinka minėto amžiaus vaikams. O suaugusiems nieko kito nebe lieka, kaip tik neišvengiamai kęsti iš vaiko burnos lendančius mėlynus kramtomosios gumos burbulus 🙂
Kai vaikai virsta paaugliais, jų interesų plečiasi į naujas nepatirtas sritis, todėl „aštrūs“ spalvų deriniai ne išimtis. Žodžiai, kaip „praktiškas“, „klasikinis“ arba „populiarus“ nesuprantami jiems. Dauguma nori turėti dalykų, kurie atrodo visiškai nepriimtini ir suaugusiems. Mėlynas nagų lakas? Puiku! Rudos spalvos lūpų dažai? Cool! : -) Žinoma, tokie spalviniai pasirinkimai ne visada atitinka tėvų lūkesčius. Paauglės mergaitės ginčijasi su mamomis dėl makiažo spalvų ir jo kiekio. Tačiau jei jūs gyvenate realiame pasaulyje, jūsų vaikai subręs ir dauguma pamirš norą radikaliai maištauti ir taps daug nuosaikesni tiek spalvoms, tiek tuometiniam gyvenimo būdui – rašo http://www.psychologytoday.com
Spalvos padeda vaikams ugdyti saviraišką
Vaikai nori žinoti taisykles, tačiau taip pat mėgsta krėsti, mums suaugusiems, atrodančius kvailus pokštus. Tačiau jei su vaikais tarsimės klausimais, priklausomai nuo jų amžiaus, ko jie nori, pavyzdžiui, kokią pasirinkti savo kambario spalvą, kokių spalvų ar modelių drabužių jie nori, jie labiau pasitikės savimi ir ateityje neturės saviraiškos problemų. Atminkite, jog drabužių, kilimo ar kokio kito daikto spalva, gali mums visai nepatikti, tačiau tai bus vaiko pasirinkimas už kurį mažasis žmogus bus atsakingas.
Spalvos ir jų p
avadinimai padeda jam ar jai mokytis naujos informacijos. Tėvai visada nori mokyti vaikus saugos taisyklių. Akcentuojant tam tikrų spalvų savybes galima vaikams priminti, kas yra pavojinga. Žmogaus akis labai gerai įsidėmi derinį geltona su juoda, o smegenys automatiškai suvokia tai kaip pavojaus ženklą. Naudokite šias spalvas pavojingiems įrenginiams pažymėti, jei nenorite, kad vaikai žaistų su jais. Jūs taip pat galite pažymėti tuos kambarius jūsų namuose, į kuriuos vaikai neturėtų eiti – pavyzdžiui, laiptus, garažą ar rūsį. Vaikams augant nuolatos galima naudoti spalvas kaip mokymo priemonę. Pasak įvairių tyrimų, vaikai, turintys dėmesio problemų susidoroja su užduotimis geriau, jei į jas įtraukiamos spalvos.
Taigi, kaip minėjome spalvų ir jų įtaka, mokslas naujas, tačiau jau dabar galima rasti daugybę patarimų kaip tikslingai ir naudingai įtraukti spalvas į vaiko gyvenimą. Pagrindinė užduotis, manau, mums atminti, kad mažojo supratimas yra visai kitoks nei mūsų, ir leisti jam gyventi spalvingų fantazijų gyvenime. Juk užaugs mūsų mažieji ir taps tokie pat nuobodūs, viską apskaičiuojantys, reguliuojantys kaip ir mes 🙂 O kartais taip norėtųsi sugrįžti į spalvingąjį, pilną netikėtumų Alisos stebuklingąjį pasaulį, ar ne?
Stephen Joseph Vaikams 
